Dubens dugno raumenų hiperaktyvumas (lėtinio padidėjusio tonuso, raumenų sutrumpėjimo sindromas) – pagrindinės gydymo ir reabilitacijos strategijos

Dubens dugno raumenys – kur jie?

Dubens dugno raumenys uždaro apatinę dubens angą. Ją iš priekio sudaro gaktinės sąvaržos apatinė dalis, iš nugaros – stuburgalis („uodegikaulis“), iš šonų – sėdynkauliai.

Kartu su dubens srities raiščiais, fascijomis šie raumenys dalyvauja klubinio-kryžmeninio, kryžmens-stuburgalio sąnarių stabilizavime, suteikia atramą šlapimo pūslei, gimdai (prostatai), tiesiajai žarnai, užtikrina tinkamas šalinimo, seksualines funkcijas, kartu su kitais gretimais raumenimis dalyvauja pusiausvyros reakcijose, užtikrina apatinių galūnių judesių koordinaciją, liemens stabilumą, dalyvauja kvėpavimo funkcijoje, tolygaus vidinio pilvo slėgio paskirstyme, svarbūs nėštumo ir gimdymo metu. Taip pat yra žinoma, kad šie raumenys ypač jautrūs limbinės sistemos aktyvumui, kuri atsakinga už emocines, instinktyvias reakcijas į mus veikiančius veiksnius. Pavyzdžiui, veikiant stresui, gąsdinančiai, traumuojančiai situacijai – aktyvuojama simpatinė nervų sistema, didėja viso kūno (tame tarpe ir dubens dugno) raumenų tonusas. Gyvūnams dubens dugno raumenų reakcija į stresą pasireiškia „pabruktos uodegos“ fenomenu, o žmonėms – padidėjusiu dubens dugno raumenų tonusu, įtampa. (Daugiau apie dubens dugno raumenų funkcijas, anatomiją skaitykite čia)

Hiperaktyviems dubens dugno raumenims (DDR) būdinga:

sumažėjusi raumenų jėga ir ištvermė, didesnis ramybės tonusas, raumenų sutrumpėjimas, sutrikusi atsipalaidavimo kokybė. Šią disfunkciją dažnai lydi fascijų sąaugos, elastingumo trūkumas, lėtiniai uždegimai, paslankumo trūkumas, nervų šaknelių dirginimas, prastesnė kraujotaka.

Dažniausios priežastys:

• Stuburgalio („uodegikaulio”) traumos (kritimai ant sėdmenų, gimdymo metu ir pan.)
• Kryžkaulio-klubakaulio sąnario disfunkcijos (degeneracinės ligos, reumatoidinis artritas, ankilozuojantis spondiloartritas, sakroileitai, traumos), laikysenos, eisenos sutrikimai.
• Įvairios dubens patologijos: sąaugos pilve, mažajame dubenyje, endometriozė, atrofinis vaginitas, intersticinis cistitas, dirgliosios žarnos sindromas, fibromialgija, išangės įplėša, trombuoti hemorojiniai mazgai.
• Tarpvietės traumos gimdymo metu, kitų veiklų metu (jojimas, dviračių sportas ir kt.)
• Netinkami šalinimo funkcijų kontrolės įpročiai: vaikystėje susiformavę (pvz., atidėliojimas laiku šlapintis, tuštintis, vengimas naudotis viešaisiais tualetais ir pan.) ir/ar darbo, gyvenimo būdo, aplinkos veiksniai, skatinantys dažnai pasikartojančias atidėliojimo/vengimo laiku šlapintis, tuštintis strategijas (pvz., ilgos darbo valandos be galimybės pasiekti tualetą, intensyvus darbas su per trumpomis pertraukomis ir kt.).
• Įvairios traumuojančios patirtys (ypač seksualinė prievarta), užsitęsęs stresas, lėtinis pervargimas.
• Kai kurie vartojami vaistai antihistaminikai, anticholinergikai taip pat gali pasunkinti simptomus.

Dažniausi simptomai

• SKAUSMAS (galimos įvairios skausmo jutimo vietos: apatinės nugaros dalies, lytinių organų srities, sėdmenų, kryžkaulio, uodegikaulio, pilvo apačios, šlaunų srities, padų deginimas, golfo kamuoliuko jausmas tarpvietės, išangės sr., skausmas lytinių santykių metu ar po jų ir kt.). Jei skausmas tęsiasi ilgai ir tampa lėtiniu – dažnai kartu vystosi periferinė/centrinė sensitizacija (skausmo receptorių jautrumo, vidinių skausmo slopinimo reguliavimo sutrikimai).
• Šlapimo nelaikymas: fizinio krūvio (čiaudint, kosint, sportuojant, judant) ir/ar lydimas dirglios šlapimo pūslės simptomatikos (dažnas šlapinimasis > 8x dieną, mažais tūriais, pabudimas iš miego dėl skubos šlapintis jausmo, šlapinimasis naktį >1x)
• Apsunkintas šlapinimasis, sunkumas inicijuoti šlapinimąsi. Uždelsta/lėta šlapimo srovės tėkmė, skausmingas šlapinimasis, nepilno pasišlapinimo jausmas
• Apsunkintas tuštinimasis, lėtinis vidurių užkietėjimas (stanginimosi poreikis tuštinantis, nepilno pasituštinimo jausmas)
• Lytinių funkcijų sutrikimai: erekcijos/ ejakuliacijos/ pasitenkinimo lytini akto metu patyrimo sunkumai, vaginizmas – skausmingas nevalingas apie makštį esančių raumenų spazmas, kuris varpos įvedimą padaro labai skausmingą ar neįmanomą, dispareunija-skausmas lytinio akto metu ar po jo, skausminga ejakuliacija ir kt.
• Makšties plėtiklio netoleravimas ginekologinės apžiūros metu.
  

„Raudonosios vėliavėlės“, kuomet tikslinga įtarti ir tirtis dėl galimo dubens dugno raumenų hiperaktyvumo:

• Skausmas sėdint
• Skausmas (intensyvėja) sėdint
• Išangės/tarpvietės skausmas
• Lytinių organų skausmas (su ar be deginimo, perštėjimo, padidėjusio jautrumo simptomais)
• Skausmas lytinių santykių ar po jų metu
• Skausmas (ar jo palengvėjimas) pasituštinus
• Apatinės pilvo srities skausmas
• Uodegikaulio sr. skausmas
• Apatinės nugaros sr. Skausmas, nepasiduodantis įprastoms reabilitacijos/medikamentinio gydymo priemonėms
• Kai, patiriant aukščiau minėtus simptomus, medicininiais tyrimais žymios patologijos nerandama

Dažnos diagnozės, kurios neretai susiję su DDR hiperaktyvumo problemomis: vyrams: lėtinis prostatitas; moterims: lėtinis intersticinis cistitas, vaginizmas, dispareunija, vulvodinija, vestibulodinija; abiejų lyčių atstovams: lėtinis stuburgalio („uodegikaulio“) skausmas (coccidynia), lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas, m. piriformis sindromas, pudendinė neuralgija, anorektalinė disfunkcija (puborektalinis sindromas), levator ani spazmas (sindromas), proktalgia, šlapimo nelaikymas/dirglioji šlapimo pūslė, lėtinis vidurių užkietėjimas.

Lėtinis dubens srities ir artimų sričių skausmas, vystantis šio tipo DDR disfunkcijai,- pradžioje gali būti epizodinis, situacinis. Neretai pradžioje simptomai – tai atsiranda, tai vėl išnyksta, vėliau dažnėja, užtenka vis mažesnių provokuojančių veiksnių, kad jie pasireikštų. Dar labiau progresuojant disfunkcijai, skausmas gali tapti pastovus, stiprus ar netgi nepakeliamas, itin varginantis (neretai lydimas ir įvairių sunkiai apibūdinamų visceralinių jutimų (spazmų, deginimo, perštėjimo lytinių organų, išangės sr. ir pan.).

Dažnai būdinga, kad lėtinis dubens skausmas, progresuojant šio tipo DDR disfunkcijai pradžioje iš dalies, o vėliau ir visiškai sutrikdo paciento funkcionavimą tarpasmeniniuose santykiuose, darbinėse, laisvalaikio, kasdienėse veiklose. Taip pat yra žinoma, jog raumenų hiperaktyvumo disfunkcijai, jei ji laiku negydoma, būdingas ydingas disfunkcijos gilėjimo patogenezinis ratas (apibendrintai pavaizduotas paveikslėlyje žemiau).

Dubens srities, lytinių organų inervacija yra labai gausi tiek somatinėmis, tiek visceralinėmis nervų skaidulomis, kurias dirgina lėtinis užsitęsęs raumenų spazmas, vedantis prie prastesnės kraujotakos, lėtinių fascijų uždegimų. Šių nervinių skaidulų dirginimui būdinga, kad dubens skausmas gali būti itin įkyrus, varginantis, išplitęs, “varantis iš proto”, t.y sunkiai pakeliamas, jaučiamas kartu su kitais nemaloniais simptomais (pvz., tarpvietės hiperjautrumu, kai net apatinių rūbų prisilietimas erzina ir sukelia simptomų paaštrėjimą) ir kitų dubens funkcijų sutrikimais (šlapinimimosi, tuštinimosi ir pan.).

Visi šie sunkumai paaiškina, kodėl nėra lengva greitai išspręsti dubens dugno raumenų hiperaktyvumo disfunkcijos problemą, kodėl pacientas pirmiausia išsamiai tiriamas įvairių sričių specialistų (ginekologų/urologų, neurologų, reumatologų ir kt.), siekiant atmesti visas kitas ligas, kurios taip pat gali sukelti panašius simptomus, tačiau, joms esant, reikalingas pirmiausia specifinis konkrečios ligos gydymas, o tik paskui galima tikėtis DDR hiperaktyvumo problemos išsprendimo.

Neretai nutinka, kad, išsamiai ištyrus, jei nenustatoma žymi patologija, kuri galėtų sukelti jo patiriamus kentėjimus, stiprų skausmą pacientai (o kartais ir jų sveikatos būkle besirūpinantys gydytojai, šeimos nariai) kurį laiką kovoja su sunkumu patikėti, kad visų šių nemalonių simptomų, didelių kentėjimų kaltininkai gali būti dubens dugno raumenys, tai yra jų hiperaktyvumas.

Dalis pacientų pradžioje dažnai patiria papildomai kankinančias “katastrofines mintis”, jog “galimai šiuos simptomus sukelia kokia nors onkologine liga, mirtina liga, kurios tiesiog gydytojai nenustato”, ir pan., ieškoma keleto specialistų nuomonių, blaškomasi nuo vieno sveikatos priežiūros specialisto prie kito, bandomi įvairūs gydymo būdai.

Pagrindinės gydymo ir reabilitacijos strategijos

Esant hiperaktyviems dubens dugno raumenims, – PRIORITETAS yra skausmo suvaldymas, malšinimas, normalaus dubens dugno raumenų tonuso, raumenų elastingumo atkūrimas, kraujotakos gerinimas. Suvaldžius skausmo ir padidinto tonuso problemas, vėliau neretai tenka skirti pastangas ir laiką, – raumenų jėgos, ištvermės atkūrimui, tinkamos raumenų kontrolės, jų savalaikio aktyvavimo/atpalaidavimo, refleksinės veiklos lavinimui.

 

Žinoma, jei DDR hiperaktyvumą sukėlė ar palaiko kažkokia konkreti dubens organų patologija (pvz., ginekologinė, žarnyno, odos, sąnarių ir pan.) labai svarbu lygiagrečiai ar pirmiausia gydyti pagrindinę priežastį, nes tik taip galima tikėtis sėkmingo ir greitesnio atsako į DDR hiperaktyvumą mažinančias reabilitacijos intervencijas bei išliekančio gydymo efekto. Klinikinėje praktikoje pasitaiko, kad tinkamai suvaldžius/išgydžius pagrindinę sukeliančią priežastį, DDR hiperaktyvumo disfunkcijos sunkumas mažėja, o kai kada išgyjama savaime, todėl visada tikslinga kompetentingo(-ų) specialiso(-ų) konsultacija(-os) dėl tinkamiausios gydymo taktikos.

Gydant hiperaktyvių DDR disfunkciją reabilitacijos procese dažniausiai reikia labai glaudaus tiek profesionalų, tiek paciento bendradarbiavimo, norint nutraukti ydingą, būklę sunkinantį ir sutrikimus gilinantį disfunkcijos progresavimo ratą. Palyginus su DDR hipoaktyvumo disfunkcijomis, DDR hiperaktyvumo disfunkcijų atveju gydymo procesas neretai sudėtingesnis, reikalinga daugiau įvairių kompleksinių savipagalbos priemonių ir intensyvesnės specializuotos medicininės pagalbos.

Sėkmingiausia ir palankiausia DDR hiperaktyvumo gydymo ir reabilitacijos strategija trumpai apibendrinta paveikslėlyje

RES – raumenų elektrinė stimuliacija, RSB – radialinė smūginė banga, HILT – didelio intensyvumo lazerioterapija; NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo

Gijimui reikia sudaryti palankias sąlygas kasdienybėje

Mūsų kūnas genetiškai užprogramuotas gijimui, audiniai turi neįtikėtinas galimybes keistis, adaptuotis ir palaikyti kūno funkcijas – net ir įvykus traumoms ar kitiems pažeidimams. Tačiau, lėtinių disfunkcijų atvejais, šie gijimo mechanizmai raumenyse, fascijose būna sutrikdyti, slopinami įvairių susiformavusių ydingų patogenezinių ratų, nepalankiai veikiami išorinių veiksnių, tuomet ima dominuoti nebe gijimo, o lėtinių uždegimų, kraujotakos sutrikimo, inervacijos, nervų sistemos sensitizacijos problemos, vedančios prie tolimesnio audinių funkcijų praradimo, skausmo bei kitų simptomų progresavimo. Todėl, gydant DDR hiperaktyvumo disfunkcijas kenčiančius pacientus, jų reabilitacijos procese itin svarbus vaidmuo tenka gijimui, t.y, jam palankių sąlygų atkūrimui, kai kiek įmanoma mažinamas tiek vidinių, tiek išorinių nepalankių veiksnių poveikis, įvairiais būdais aktyvinami fiziologiniai gijimo mechanizmai.

 

Tam pasiekti didžiausias vaidmuo tenka pacientui: neretai reikia gyvenimo būdo, tam tikrų veiklų, įpročių korekcijos, naujų įpročių suformavimo, atpalaiduojančių priemonių bei parasimpatinės nervų sistemos veiklų sąmoningo įterpimo į kasdienybę ir pan.

 

Na, o jei pacientas(-ė) turi partnerę(-į), ypač su kuriuo(-ia) sieja ir lytiniai santykiai, kai tik įmanoma, partneris(-ė) taip pat skatinamas(-a) įsitraukti į reabilitacijos procesą, nes jo(s) pagalba, bendradarbiavimas – gali būti itin svarbus ir tiesiogiai nulemti DDR disfunkcijos gydymo sėkmę. Partneris(-ė) svarbus(-i) tiek psichologinio palaikymo ar paramos prasme, tiek ir kai kada ieškant bendrų, tinkamiausių, intymiuose santykiuose kylančių, sunkumų sprendimo būdų porai. Svarbu suprasti, kad vieno iš partnerių DDR hiperaktyvumo disfunkcija, ypač jei lydima skausmo, neretai sutrikdo funkcionavimą seksualinėje srityje abiems partneriams, todėl palaikymo bei pagalbos, dorojantis su įvairias tarpasmeniniais bendravimo bei psichologiniais sunkumais ir įtampomis, kurios natūraliai kyla, prireikia ir „antrajai pusei.“ Kai kada asmenų, kenčiančių nuo DDR hiperaktyvumo, ypač kai disfunkcija užsitęsia, partnerius ima pulti įvairios savigraužos, gėdos, nesaugumo, kaltės ar, atvirkščiai,- kaltinimo mintys, kurias lydi nusivylimas, atsiribojimas, sunkumai kalbėtis ir išsakyti savo patiriamas vidines kovas. Juos gali kankinti beviltiškumas, bejėgiškumas ir kitos įvairios psichologinės įtampos, kai nežino kaip galėtų padėti savo artimajam, kaip spręsti juos ištikusius sunkumus lytiškumo srityje. Kartais partneriai prisiima kaltę už dalykus, kuriuose jų kaltės visiškai nėra arba imasi netinkamų sunkumų sprendimo būdų, kurie gilina problemų mastą porai. Tad, kai tik pacientai ir jų partneriai yra atviri, reabilitacijoje stengiamasi teikti pagalbą porai – tiek konsultuojant abu dėl įvairių galimų savipagalbos strategijų, tiek teikiant psichologinę paramą ar nukreipiant pacientus kitiems kompetentingiems specialistams, kai seksualinės disfunkcijos sudėtingesnės ir reikalinga specializuota psichologinė ir/ar psichiatrinė ir/ar seksualinės medicinos profesionalų pagalba.

Reikia ir tiesiogiai gydyti lėtinių uždegimų, spazmų, hiperaktyvumo pažeistus raumenis, fascijas, atkurti audinių elastingumą, paslankumą

Šiam tikslui pasiekti,- į pagalbą pasitelkiamas audinių gydymas fizikiniais veiksniais, medikamentais, įvairios manualinės technikos, kineziterapinės priemonės ir/ar šių priemonių įvairios kombinacijos. Nėra vieno gydymo protokolo, kuris būtų vienodai efektyvus visiems pacientams, susiduriantiems su DDR hiperaktyvumo disfunkcija. Procedūros/gydymo strategija paprastai parenkama priklausomai nuo disfunkcijos sudėtingumo, paciento galimybių lankytis procedūrose, gydymo įstaigos galimybių, tenka atsižvelgti ir į kontraindikacijas (priešparodymus) tam tikroms procedūroms ir kitus svarbius veiksnius/aplinkybes.

Įprastai pradžioje tikrai svarbų vaidmenį vaidina profesionalų pagalba, pacientui reikalinga skirti laiko lankytis gydomosiose procedūrose, gydytojo(-ų) ir kitų specialistų konsultacijose. Vis dėlto, kai tik įmanoma, kartu stengiamasi pacientą kuo anksčiau aktyviai mokyti įvairių savipagalbos priemonių, tiesiogiai gerinančių dubens dugno kraujotaką, padedančių normalizuoti raumenų tonusą, atpalaiduoti skausmingus trigerinius taškus ir pan. Jei išmoktos savipagalbos priemonės sistemingai praktikuojamos namuose,- dažniausiai tai padeda kur kas greičiau pasiekti simptomų palengvėjimą, normalios raumenų funkcijos atsikūrimą, o ir eigoje greičiau mažina paciento priklausomybę nuo profesionalų pagalbos, poreikį dažnai lankytis gydymo įstaigose gydomosioms procedūroms, užtikrina sėkmingą pasiektų gydymo rezultatų palaikymą kasdienybėje, taip išvengiant dažnų paūmėjimų ir/ar atkryčių ir pan.

 

Lygiagrečiai turi būti gydomos (jei tokios yra) disfunkciją sukeliančios ar palaikančios ligos/būklės

 

(pvz.: odos ligos, atrofinis vaginitas, dubens srities sąnarių ligos, psichologinės/psichiatrinės būklės – pvz. nuotaikos ir nerimo sutrikimai ir pan.). Kartais reikia glaudaus bendradarbiavimo su dermatovenerologais, gydytojais urologais, proktologais, akušeriais-ginekologais, ortopedais-traumatologais, neurologais, reumatologais, psichiatrais/psichoterapeutais ir kt., surandant optimalias gydymo strategijas, tenka suderinti įvairių specialistų taikomą gydymą kartu su reabilitacijos intervencijomis, kurios tiesiogiai nukreiptos į skausmo ir DDR hiperaktyvumo mažinimą.

 

Svarbiausia pacientams suprasti, kad hiperaktyvių raumenų funkcijos atkūrimas visada yra procesas, tai nėra „vienos procedūros“, „vieno pratimo“, „vieno vaisto“, “kelių dienų gydymo kurso“ klausimas ir kad profesionalai yra tik pagalbininkai kelyje į sveikimą, tačiau kelionę „į geresnę savijautą ir funkciją“ reiks nueiti pačiam. Kitaip tariant, be paciento aktyvių pastangų, laiko ir bendradarbiavimo, tikslo pasiekimas neįmanomas. Net ir pasiekus kelionės tikslą, t.y..- nemalonių simptomų suvaldymą/ar jų atsikratymą, normalios funkcijos atkūrimą – kaip ir su visais mūsų kūno raumenimis galios taisyklė, kad, norint išlaikyti gerą raumenų funkciją, – reikia tęsti palaikomąsias priemones, t.y.,- palaikyti gerą raumenų funkciją mankštos pratimais, vengti nepalankių veiklų, veiksnių, kurie gali vėl sutrikdyti funkciją ir nulemti disfunkcijas/paūmėjimus.

Kuo ilgiau besitęsianti DDR disfunkcija, kuo daugiau išreikšta skausmo problema, tuo situacija sudėtingesnė, tuo ilgiau užtrunka funkcijų atkūrimas/pagerinimas, tuo daugiau laiko reikia sveikimui ir paieškai geriausių strategijų, kurios labiausiai pasiteisina konkrečiam pacientui. Ypač hiperaktyvių raumenų disfunkcijos atvejais būdinga, kad pradžioje pacientams sunku susitaikyti su gydymu, kaip procesu. Neretai nemenku iššūkiu tampa tiesa, kad reikės įdėti nemažai savo paties pastangų, laiko, ištverti „lėtą“, kartais „ne idealiai sklandžią ir komfortišką“ gydymo pradžią, kol labiausiai nepageidaujami simptomai bus suvaldyti ir grįš geresnė gyvenimo kokybė į visas sritis. Normalu, kad, esant lėtinėms disfunkcijoms, dekompensuotoms būklėms, – kai kuriems pacientams reikia laiko išklausyti keleto specialistų nuomonių, išbandyti įvairius gydymo būdus, kol įsitikina, kad pavienės priemonės menkai ar tik laikinai jiems gelbsti ir, kad – tik sistemingas ir nuoseklus darbas, kantrios savipagalbos priemonės, procedūrų kompleksai, mankšta, kantrus bendradarbiavimas su specialistais ilgainiui ima iš esmės keisti būklę į gera. Meilė ir kantrybė sau, disfunkcijos problemos ir raumenų gijimo procesų supratimas itin svarbus ir labai pagelbsti sėkmingai siekti geresnės savijautos ir pilnavertiškesnio funkcionavimo.

Tenka pripažinti, kad Lietuvoje kompleksiškai spręsti dubens dugno raumenų hiperaktyvumo disfunkcijos sukeliamas problemas pacientams valstybinėse gydymo įstaigose yra sudėtinga dėl nepakankamo finansavimo ir tam tikrų nepalankių fizinės medicinos ir reabilitacijos organizavimo principų, darbo sąlygų. Kita vertus, situacija nėra visiškai beviltiška, dauguma bazinių gydomųjų paslaugų vis dėlto yra prieinama pakankamai neblogai, todėl visada svarbu ieškoti pagalbos, kreiptis į reabilitacijos specialistus, tartis dėl galimo gydymo ir reabilitacijos plano.

SVARBU: kuo anksčiau pacientas kreipiasi, kuo mažiau įsisenėjusi disfunkcija, tuo lengvesnis gydymas ir greičiau pasiekiami džiuginantys rezultatai, tuo paprastesnis raumenų funkcijų atkūrimas.

Todėl – itin svarbu nedelsti, nes laiku kreipusis,- gali pakakti labai nedaug pagalbos iš profesionalų, nesudėtingų procedūrų, pavienių priemonių ir disfunkcijos išnyksta, sėkmingai užkertamas kelias įvairioms sudėtingoms lėtinių disfunkcijų keliamoms problemoms: lėtinio skausmo, nervų sistemos sensitizacijos, nerimui, miego sutrikimams, nesėkmėms tarpasmeniniuose santykiuose, psichologinėms krizėms šeimose ir t.t. Kitaip tariant,- nors dažnai reabilitacijos specialistams tenka spręsti kiek kitokius klausimus nei pacientams, susiduriant su dubens dugno raumenų hiperaktyvumo sukeltomis problemomis (žr. paveikslėlį žemiau),- vis dėlto abipusis glaudus bendradarbiavimas, geriausių sprendimų pagal turimus resursus paieška – gali padėti užkirsti kelią DDR disfunkcijų progresavimui, padėti suvaldyti skausmo problemą, integruoti svarbiausias savipagalbos priemones ir tuo būtu reikšmingai teigiamai keisti pacientų būkles.

 

Esant DDR hiperaktyvumo disfunkcijos tipui, – pacientų kantrybė, laukiant pirmųjų teigiamų pasikeitimų simptomuose,- kaip niekad reikalinga. Svarbu suprasti, kad:

• labai reikalingas gailestingumas ir meilė sau;
• reikia rasti laiko gydymui(si) ir „duoti laiko“ savo organizmui gyti. (Natūralu, kad raumenų disfunkcija, kuri pvz., susiformavo per 10 metų, esmingai nepasikeis per keletą dienų ar savaičių, kartais reikia pusės metų, vienų metų ar net kelių, kol nuosekliai ir atkakliai dedant pastangas, taikant įvairius gydomųjų intervencijų kompleksus, savipagalbos priemones, – išgaunamas reikšmingas simptomų suvaldymas ir gyvenimo kokybės pagerėjimas);
• reikalingas aktyvus, kantrus, nuoseklus tikslo siekimas (įprastai, ypač lėtinėms disfunkcijoms, tik kantri kasdienė įvairių savipagalbos priemonių taikymo strategija pasiteisina ilguoju laikotarpiu);
• gydymo ir reabilitacijos pradžioje normalu, kad varginantys dubens dugno simptomai (pvz., skausmas, šalinimo funkcijų sutrikimai) tai išnyks, tai vėl atsiras ar eigoje keisis, nes raumenys (jų ramybės tonusas) yra itin jautrūs ir kinta, veikiant įvairiems tiek vidiniams, tiek išoriniams veiksniams. Paūmėjimus gali paprovokuoti tiek pačios gydomosios procedūros, tiek įvairūs kiti veiksniai (pvz., vidurių užkietėjimas, dienos nuovargis, stresas, ilgas sėdėjimas ir pan.). Nemalonių simptomų atsinaujinimas, sustiprėjimas gydymo eigoje, nors, žinoma, natūraliai nuvilia ir yra sunkiai pacientų pakeliamas,- dažniausiai nerodo, jog dedamos pastangos neveiksmingos ir/ar gydymas neefektyvus. Kartais net atvirkščiai,- pradiniams sėkmingo gydymo etapams neretai būdingas skausmo ir simptomų pablogėjimas, po kurio seka reikšmingas pagerėjimas.
• Svarbu suprasti, kad, jei gydymo metu taikoma tai, kas gerina audinių kraujotaką, mažina uždegimą, raumenų hipertonusą, skatina jų tinkamesnį susitraukimą ir atsipalaidavimą, stiprina su jais susijusias kitas funkcines grupes, jei efektyviai gydomos gretutinės ligos, – anksčiau ar vėliau audinių gijimo mechanizmai nusvers disfunkciją palaikančius mechanizmus ir būklė ims gerėti. Pacientams kartais padeda žinojimas, kad visiškai normalu, jog raumenų įsisenėjusių disfunkcijų atvejais, – pirmais gydymo mėnesiais būklė keičiasi palaipsniui, „banguojančiai“, kartais specialistų tai įvardinama kaip „3 žingsniai į priekį 2 atgal“ procesas. Kitaip tariant, kad ypač pradžioje tikrai bus „geresnių dienų ir vėl blogesnių“. Kartais tenka tenkintis pradžioje labai mažais („vėžlio“) žingsneliais į geresnę savijautą, bet daugumai, atkakliai besigydančių, pacientų su laiku dalis varginančių simptomų, skausmo pojūčiai ima silpnėti, varginantys simptomai vis retėja, paūmėjimai užtrunka vis trumpiau, jie vis greičiau nuslopinami, kol eigoje pasiekiama pacientą džiuginanti gyvenimo kokybė ir galima pereiti į palaikomąją gydymo fazę.
• Profesionalai – tik pagalba, o ne esminiai asmenys, nulemiantys DDR disfunkcijų gydymo sėkmę,– nes svarbiausi yra patys pacientai (taip pat ir jų partneriai). Vienas esminių tikslų, kurį sau kelia profesionalai, – tai kuo anksčiau išmokyti pacientą tinkamos, kokybiškos savipagalbos, didinti jo motyvaciją nuosekliai išmoktas priemones taikyti kasdienybėje, koreaguoti disfunkcijas palaikančius ar jas sukeliančius veiksnius. Visa tai tampa neįmanoma, jei pacientas neturi motyvacijos pats sau padėti ar laiko, kurį galėtų skirti savo gydymui, bei, žinoma, svarbu kai kada ir tinkamų sąlygų, artimųjų palaikymo stoka, kas gali reikšmingai bloginti būklę, užtęsti ir komplikuoti gydymą.

Esant hiperktyviems dubens dugno raumenims,- tam tikruose reabilitacijos etapuose gali būti tikslinga atlikti aktyvius pratimus dubens dugno raumenims. Priklausomai nuo disfunkcijos sunkumo reabilitacijos pradžioje ar kiek vėliau (pirma sureguliavus skausmo ir padidinto raumenų tonuso problemas), – susitelkiama į paciento mokymą bei įgalinimą ateityje efektyviai padėti sau pačiam, atliekant aktyvius pratimus DDR, kurie gerina kraujotaką, padeda palaikyti dubens dugno raumenų funkcijas (šalinimo, seksualines funkcijas ir kt.).

Pacientams, kenčiantiems nuo DDR hiperaktyvumo disfunkcijų, tikrai neretai reikia pagalbos, pajaučiant/„susirandant“ savo dubens dugno raumenis, išmokstant taisyklingo valingo sutraukimo, o ypač kokybiško raumenų atpalaidavimo, atkuriant normalų raumenų tonusą. Kai kada – greičiau visa tai pasiekti gali padėti tinkamai panaudoti fizikiniai veiksniai, tokie kaip vibracija, elektrostimuliacija, magnetostimuliacija, todėl jie plačiai naudojami reabilitacijos specialistų. Įvaldžius bazinius taisyklingo raumenų mankštinimo įgūdžius, tolesniuose reabilitacijos etapuose tenka lavinti ištvermę, jėgą, sutraukimo-atpalaidavimo koordinaciją, savalaikiškumą, treniruoti tinkamesnę raumenų refleksinę veiklą.

Taip pat žinotina, kad net esant tai pačiai DDR disfunkcijos rūšiai (pvz.: hiperaktyvumui), gali būti reikalingos skirtingos reabilitacijos, susijusios su aktyviais DDR pratimais, strategijos:

• Jei po klinikinio DDR ištyrimo/testavimo tampa aišku, kad pacientas geba kokybiškai (ar beveik kokybiškai) valingai sutraukti ir atpalaiduoti DDR, o skausminis sindromas nebėra išreikštas, – tuomet dažniausiai galima pradėti integruoti DDR pratimus, kaip savipagalbos priemonę, jų intensyvumą parenkant individualiai, pagal paciento funkcines galimybes. Daugiau apie DDR pratimus galite rasti čia. (Vis dėlto, jei sutraukimo jėga labai maža, tam, kad palengvinti treniruotes ir greičiau pasiekti reikšmingą raumenų jėgos sustiprinimą, simptomų sumažėjimą,- kaip pagalbinis metodas tokiais atvejais gali būti naudinga raumenų elektrinė stimuliacija ar aukšto intensyvumo raumenų magneto stimuliacija).
• Jei klinikinio tyrimo metu paaiškėja, kad pacientas geba valingai aktyvuoti DDR, tačiau tai daro nekokybiškai (sutraukimo metu kartu jungia daug kompensuojančių raumenų gr., pvz. sutraukia sėdmenų, šlaunų raumenis ar stanginasi, sulaiko kvėpavimą ir pan.) – pirmiausia reabilitacijoje susitelkiama į teisingo DDR valingo sutraukimo, atpalaidavimo mokymą (tokiais atvejais gali padėti ir dažnai reabilitacijoje naudojamos įv. biologinio grįžtamojo ryšio priemonės (daugiau apie jas čia)). Tinkamiau įvaldžius raumenų sutraukimo/atpalaidavimo kokybę, saugu pereiti prie sekančių įv. raumenų treniravimo būdų ir mankštintis savarankiškai. Mankštinimosi rezultatų pagreitinimui, greitesniam raumenų jutimų (propriocepcijos pagerinimui) ir jų valingos kontrolės atkūrimui neretai taip pat tinka į reabilitacijos procesą įjungti fizikinius veiksnius: DDR raumenų stimuliacijas elektros, magnetinio lauko ar vibracijos pagalba.
• Jei po klinikinio ištyrimo paaiškėja, kad pacientas/-ė negeba valingai sutraukti DDR (ir nėra neurologinės ligos, dėl kurios DDR inervacija būtų pakenkta), pirminė reabilitacijos strategija – įvairiomis metodikomis pirmiausia išmokyti „susirasti“, pajausti DDR ir išmokti kokybiškai valingai sutraukti/atpalaiduoti dubens dugno raumenis: tam gali būti naudojamos tiek paprastos žodinės instrukcijos, tiek šlapinimosi srovės sustabdymo, apčiuopos, tarpvietės apžiūros, įv. kitos vizualizacijos, manualinės technikos, fizikiniai veiksniai ir kiti metodai. Tik pasiekus šį pirmąjį tikslą, – galima pereiti prie raumenų treniravimo.
• Būna situacijų, kai valingas DDR tiesioginis treniravimas dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių neįmanomas. Pvz.,pacientas negeba valingai treniruoti dubens dugno raumenis ir dėl įv. įsitikinimų atsisako į DDR tiesiogiai veikiančių priemonių taikymo ar jos negalimos dėl kitų lėtinių dekompensuotų ligų/būklių, ar pacientas yra per mažo amžiaus. Net ir tokiais atvejais dalinė pagalba galima – reabilitacijoje tuomet susitelkiama į funkciškai susijusių kitų raumenų stiprinimą, rizikos veiksnių mažinimą, disfunkcijas mažinančias gyvenimo būdo korekcijas, – visa tai kompleksiškai taikant neretai taip pat galima gan reikšmingai sumažinti DDR disfunkcijos klinikinių simptomų išraišką ir pagerinti gyvenimo kokybę.
• Būna ir situacijų, kai valingai treniruojant DDR, – pradžioje pacientui reikia atlikti vien „atvirkštinius“ Kėgelio pratimus, (angl., „reverse Kegel“), kurių metu mokomasi išgauti vien tik kokybišką atpalaidavimo fazę, vengiant stiprių sutraukimų, kurie, jei per anksti įterpiami kaip savipagalbos priemonė, – gali pabloginti būklę ir skatinti hiperaktyvumo disfunkcijos gilėjimą. Kartu gali būti taikomos įvairios kitos atpalaidavimo kokybę gerinančios ir raumenų hiperaktyvumą mažinančios savipagalbos priemonės

Apibendrinant: DDR funkcijų atkūrimo (gerinimo) proceso sėkmę įtakoja labai daug veiksnių (tiek išorinių, tiek vidinių), tačiau reikšmingiausiai – tinkama DDR disfunkcijos diagnostika, kuri sudaro sąlygas parinkti tinkamiausią konkrečiam pacientui gydymo/treniruočių strategiją, ir tinkama paciento ištvermė, jo paties aktyvus bendradarbiavimas su profesionalais, o vėliau – ir kasdienės, nuoseklios, aktyvios pastangos, atliekant treniruotes ir taikant kitas prasmingas savipagalbos priemones. Dažniausiai intensyvesnė profesionalų pagalba reikalinga pradiniuose raumenų funkcijos atkūrimo proceso etapuose, kol gydomos disfunkcijas sukeliančios ar palaikančios priežastys (pvz., gydomos dubens organų ligos, hormonų disbalansai ir kt.), koreaguojami rizikos veiksniai ir – kol pacientas įgauna tinkamus įgūdžius savarankiškai teisingai treniruoti DDR.

Vėliau, sistemingai savarankiškai aktyviai treniruojant DDR ir pasiekus reikšmingą simptomų sumažėjimą, gyvenimo kokybės pagerėjimą, ar visai atsikračius nemalonių sutrikimų, tikslinga pereiti į palaikomąją fazę, kai dalis priemonių tęsiamos visą gyvenimą, siekiant išlaikyti gerą DDR funkciją, norint išvengti disfunkcijų atsinaujinimo ateityje.

Paruošė fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja, m. dr. Venta Donec

 

Šiame puslapyje skelbiama informacija skirta tik švietimo tikslais. Remiantis ja, neturėtų būti diagnozuojamos ligos/disfunkcijos ar priimami sprendimai dėl konkretaus paciento gydymo, tai turi būti atliekama tik konsultuojantis su kvalifikuotu gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.