Dubens dugno raumenų išsekimas, nusilpimas (dubens dugno raumenų hipoaktyvumas) – pagrindinės gydymo ir reabilitacijos strategijos

Dubens dugno raumenys – kur jie?

Dubens dugno raumenys uždaro apatinę dubens angą. Ją iš priekio sudaro gaktinės sąvaržos apatinė dalis, iš nugaros – stuburgalis („uodegikaulis“), iš šonų – sėdynkauliai.

Kartu su dubens srities raiščiais, fascijomis šie raumenys dalyvauja klubinio-kryžmeninio, kryžmens-stuburgalio sąnarių stabilizavime, suteikia atramą šlapimo pūslei, gimdai (prostatai), tiesiajai žarnai, užtikrina tinkamas šalinimo, seksualines funkcijas, kartu su kitais gretimais raumenimis dalyvauja pusiausvyros reakcijose, užtikrina apatinių galūnių judesių koordinaciją, liemens stabilumą, dalyvauja kvėpavimo funkcijoje, tolygaus vidinio pilvo slėgio paskirstyme, svarbūs nėštumo ir gimdymo metu. Taip pat yra žinoma, kad šie raumenys – ypač jautrūs limbinės sistemos aktyvumui, kuri atsakinga už emocines, instinktyvias reakcijas į mus veikiančius veiksnius. Pavyzdžiui, veikiant stresui, gąsdinančiai, traumuojančiai situacijai – aktyvuojama simpatinė nervų sistema, didėja viso kūno (tame tarpe ir dubens dugno) raumenų tonusas. Gyvūnams dubens dugno raumenų reakcija į stresą pasireiškia „pabruktos uodegos“ fenomenu, o žmonėms – padidėjusiu dubens dugno raumenų tonusu, įtampa. (Daugiau apie dubens dugno raumenų funkcijas, anatomiją skaitykite čia.)

 

Hipoaktyviems dubens dugno raumenims (DDR) būdinga

sumažėjusi raumenų jėga, ištvermė, tonusas ir masė, neretai kartu išsivysto ir fascijų/raiščių pertempimas, pažeidimai, vidaus organų palaikymo funkcijos praradimas. Tai dažniausiai pasitaikanti disfunkcija populiacijoje.

Dažniausios priežastys:

• Vyresnis amžius
• Nutukimas (KMI >25)
• Dažnas stanginimąsis tuštinantis (dėl lėtinio vidurių užkietėjimo)
• Lėtinis kosulys (dėl rūkymo, lėtinių plaučių ligų)
• Įgimtas silpnesnis jungiamasis audinys, įgimtos dubens dugno malformacijos
• Cukrinis diabetas
• Neurologinės ligos (nervų šaknelių spaudimas, pudendinio nervo pažeidimai ir kt.)
• Po pilvo, dubens srities operacijos, spindulinė terapija dubens srityje
• Kai kurie vartojami vaistai, tokie kaip raumenų relaksantai, narkotikai, alfa receptorių blokatoriai, kalcio kanalų blokatoriai, metildopa ar piktnaudžiavimas alkoholiu gali sukelti raumenų atsipalaidavimą, paryškinti šlapimo/išmatų nelaikymo klinikinius raumenų silpnumo simptomus.

Tik vyrams: po prostatos operacijų

Tik moterims: menopauzė, ne vienas nėštumas, nėštumas vyresniame amžiuje, gimdymo metu patirtos tarpvietės/dubens dugno traumos, komplikuotas gimdymas, po ginekologinių operacijų.

 

Dažniausi simptomai:

• Šlapimo nelaikymas fizinio krūvio metu, pradžioje intensyvių apkrovų metu (keliant sunkų svorį, bėgant ir pan.), vėliau progresuoja ir pasireiškia ir kasdienių veiklų metu (keičiant padėtį, čiaudint, kosint, įprastai judant).
• Dujų/išmatų nelaikymas, pažengusiais atvejais – pradžioje sunkaus fizinio krūvio metu, vėliau kasdienių veiklų metu.
• Dubens organų (šlapimo pūslės, gimdos, tiesiosios žarnos) nusileidimas (prolapsai): tempimo/sunkumo jausmas apatinėje pilvo dalyje, tarpvietėje, darinio tarpvietėje pojūtis, jam esant gali pasireikšti sunkumas pasituštinti/pasišlapinti.
• Lytinių funkcijų sutrikimai (erekcijos/ ejakuliacijos/ orgazmo patyrimo lytinio akto metu sunkumai ir kt.)

 

Pagrindinės gydymo ir reabilitacijos strategijos

Esant hipoaktyviems dubens dugno raumenims, – PAGRINDINIS TIKSLAS – dubens dugno raumenų jėgos/tonuso, ištvermės atkūrimas/padidinimas, tinkamos raumenų kontrolės, jų savalaikio aktyvavimo atkūrimas.

Žinoma, priklausomai nuo DDR disfunkcijos sunkumo, yra situacijų, kai iškart prasmingesnis chirurginis gydymas ar kitų konservatyvaus gydymo priemonių, tokių kaip medikamentinio gydymo (pvz., vietinis gydymas estrogenais), dubens dugno organų palaikymo funkciją kompensuojančių pagalbinių priemonių (pvz., pesarai, kateterizacija) panaudojimas, norint greičiau ir/ar efektyviau susidoroti su varginančiais simptomais. Visada tikslinga kompetentingo specialisto(-ų) konsultacija dėl tinkamiausios gydymo taktikos.

Svarbiausia suprasti, kad nusilpusių raumenų funkcijos atkūrimas, jų sustiprinimas visada yra procesas, tai nėra „vienos procedūros“, „vieno pratimo“, “kelių dienų gydymo kurso“ klausimas. Jei kas tikina kitaip, greičiausiai nepasako visos tiesos. Kuo ilgiau besitęsianti disfunkcija, kuo didesnis raumenų išsekimas, kuo daugiau raumenų masės prarasta, tuo ilgiau užtrunka funkcijų atkūrimas/pagerinimas. Neretai – itin reikalinga pacientų kantrybė, laukiant pirmųjų teigiamų pasikeitimų simptomuose, nes, kai raumenys labai išsekę, nusilpę, – net treniruotes, deja, tenka pradėti nuo „mažų pradinių žingsnių,“ nuo nedidelio intensyvumo treniruočių, pirmiausia susitelkiant į pratimų atlikimo kokybę, o tik vėliau, sustiprėjus raumenims, galima intensyvinti mankštas. Raumenims hipertrofuoti (t.y padidėti jų masei), atgauti jėgą ir ištvermę – reikia laiko ir kasdienių pastangų. Vis dėlto džiugu, kad raumenų audinio fiziologija lemia, kad, – net ir esant jau įsisenėjusioms disfunkcijoms ir ženkliam raumenų išsekimui, vyresniame amžiuje, atkaklių ir sistemingų pastangų metu galima gerinti raumens funkciją, o paciento pastangos – tikrai atsiperka, nes – teigiami pokyčiai būklėje, slopstantys varginę klinikiniai simptomai anksčiau ar vėliau pradeda džiuginti. Tik itin retais atvejais, kai yra sunkios neurologinės ligos ar kiti nepalankūs veiksniai, – būna sunku tikėtis ženkliai gerėsiančios raumenų funkcijos, net ir sistemingai dedant pastangas.

Esant hipoaktyviems dubens dugno raumenims, pacientų reabilitacijoje pradžioje susitelkiama į paciento mokymą ir įgalinimą ateityje efektyviai padėti sau pačiam. Pacientams tikrai neretai reikia pagalbos, pajaučiant/„susirandant“ savo dubens dugno raumenis, išmokstant taisyklingo valingo sutraukimo, kokybiško atpalaidavimo, atkuriant normalų raumenų tonusą. Esant galimybei, visa tai pasiekti greičiau gali padėti tinkamai panaudoti fizikiniai veiksniai, tokie kaip vibracija, elektrostimuliacija, magnetostimuliacija. Įvaldžius bazinius taisyklingo raumenų mankštinimo įgūdžius, tolesniuose reabilitacijos etapuose tenka lavinti ištvermę, jėgą, sutraukimo-atpalaidavimo koordinaciją, treniruoti tinkamesnę raumenų refleksinę veiklą.

Dubens dugno raumenų disfunkcijų gydymo, funkcijų atkūrimo (gerinimo) proceso sėkmę įtakoja labai daug veiksnių (tiek išorinių, tiek vidinių), tačiau reikšmingiausiai – tinkama DDR disfunkcijų diagnostika, kuri sudaro sąlygas parinkti geriausias konkrečiam pacientui gydymo/treniruočių strategijas, tinkama paciento ištvermė, aktyvus jo bendradarbiavimas bei kasdienės, nuoseklios pastangos, siekiant geresnės raumenų funkcijos.

Lygiagrečiai visais atvejais, kai tik įmanoma, svarbu mažinti koreaguojamus, su DDR disfunkcijomis susijusius, rizikos veiksnius, keisti netinkamus įpročius, kai kada net gyvenimo būdą, įvairiais pratimais kartu stiprinti ir kitas, su DDR funkciškai susijusias, nusilpusias raumenų grupes, iš kurių svarbiausi: diafragma, liemens, pilvo, sėdmenų raumenys.

Esant tai pačiai DDR disfunkcijos rūšiai (pvz.: hipoaktyvumui), gali būti reikalingos skirtingos reabilitacijos strategijos:

• Jei po klinikinio DDR ištyrimo tampa aišku, kad pacientas geba kokybiškai (ar beveik kokybiškai) valingai sutraukti ir atpalaiduoti DDR – tuomet galima iš karto pradėti DDR pratimus, jų intensyvumą parenkant individualiai, pagal paciento funkcines galimybes. Daugiau apie DDR pratimus galite rasti čia. (Vis dėlto, jei sutraukimo jėga labai maža, tam, kad palengvinti treniruotes ir greičiau pasiekti reikšmingą jėgos sustiprinimą, simptomų sumažėjimą, kaip pagalbinis metodas tokiais atvejais gali būti naudinga raumenų elektrinė stimuliacija ar aukšto intensyvumo raumenų magneto stimuliacija).

• Jei klinikinio tyrimo metu paaiškėja, kad pacientas geba valingai aktyvuoti DDR, tačiau tai daro nekokybiškai ( raumenų sutraukimo metu kartu jungia daug kompensuojančių raumenų gr., pvz. sutraukia sėdmenų, šlaunų raumenis ar stanginasi, sulaiko kvėpavimą ir pan.) – pirmiausia reabilitacijioje susitelkiama į teisingo DDR valingo sutraukimo, atpalaidavimo mokymą (tokiais atvejais gali padėti ir dažnai reabilitacijoje naudojamos įv. biologinio grįžtamojo ryšio priemonės (daugiau apie jas čia)). Tinkamiau įvaldžius sutraukimo/atpalaidavimo kokybę, saugu pereiti prie įv. raumenų treniravimo protokolų ir mankštintis savarankiškai. Mankštinimosi rezultatų pagreitinimui, greitesniam raumenų jutimų (propriocepcijos pagerinimui) ir jų valingos kontrolės atkūrimui,- neretai taip pat tinka į reabilitacijos procesą įjungti fizikinius veiksnius: DDR raumenų stimuliacijas elektros, magnetinio lauko ar vibracijos pagalba.

• Jei po klinikinio ištyrimo paaiškėja, kad pacientas/-ė negeba valingai sutraukti DDR (ir nėra neurologinės ligos, dėl kurios DDR inervacija būtų pakenkta), pirminė reabilitacijos strategija – įvairiomis metodikomis pirmiausia išmokyti „susirasti“, pajausti DDR ir išmokti kokybiškai valingai sutraukti/atpalaiduoti dubens dugno raumenis: tam gali būti naudojamos tiek paprastos žodinės instrukcijos, tiek šlapinimosi srovės sustabdymo, apčiuopos, tarpvietės apžiūros, įv. vizualizacijos, manualinės technikos, fizikiniai veiksniai ir kiti metodai. Tik pasiekus šį pirmąjį tikslą, – galima pereiti prie raumenų treniravimo.

• Būna ir situacijų, kai valingas DDR tiesioginis treniravimas dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių neįmanomas. Pvz.: pacientas negeba valingai treniruoti dubens dugno raumenis ir dėl įv. įsitikinimų atsisako į DDR tiesiogiai veikiančių priemonių taikymo ar jos negalimos dėl kitų lėtinių dekompensuotų ligų/būklių, ar pacientas yra per mažo amžiaus. Net ir tokiais atvejais dalinė pagalba galima – reabilitacijoje tuomet susitelkiama į funkciškai susijusių kitų raumenų stiprinimą, rizikos veiksnių mažinimą, disfunkcijas mažinančias gyvenimo būdo korekcijas, – visa tai kompleksiškai taikant,- neretai taip pat galima gan reikšmingai sumažinti DDR disfunkcijos klinikinių simptomų išraišką ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Apibendrinant

DDR funkcijų atkūrimo (gerinimo) proceso sėkmę įtakoja labai daug veiksnių (tiek išorinių, tiek vidinių), tačiau reikšmingiausiai – tinkama DDR disfunkcijos diagnostika, kuri sudaro sąlygas parinkti tinkamiausias konkrečiam pacientui gydymo/treniruočių strategijas, tinkama paciento ištvermė, aktyvus bendradarbiavimas su profesionalais, o vėliau ir kasdienės nuoseklios aktyvios pastangos, atliekant treniruotes ir taikant kitas prasmingas savipagalbos priemones. Dažniausiai intensyvesnė profesionalų pagalba reikalinga pradiniuose raumenų funkcijos atkūrimo proceso etapuose, kol gydomos disfunkcijas sukeliančios ar palaikančios priežastys (pvz., gydomos dubens organų ligos, hormonų disbalansai ir kt.), koreaguojami rizikos veiksniai ir kol pacientas įgauna tinkamus įgūdžius savarankiškai teisingai treniruoti DDR.

Vėliau, sistemingai savarankiškai aktyviai treniruojant DDR ir pasiekus reikšmingą simptomų sumažėjimą, gyvenimo kokybės pagerėjimą, ar visai atsikračius nemalonių sutrikimų, vis dėlto svarbu suprasti, kad DDR, kaip ir kitiems mūsų kūno raumenims galioja taisyklė: „naudok arba prarask“. Kitaip tariant, jei raumenys nuolat veikiami nepalankių veiksnių (pvz.: fizinio aktyvumo trūkumo, lėtinio kosulio, nutukimo, senėjimo ir pan.), kurie juos silpnina, tai natūralu, kad, tęsiant mankštas reguliariai,- gera funkcija išlieka ilgiau, mažėja greito simptomų atsinaujinimo, jų progresavimo rizika. Būtent dėl šios priežasties pacientai reabilitacijoje mokomi, kad svarbu ne tik aktyviai treniruoti dubens dugno raumenis tol, kol pasveikstama ar simptomai nustoja reikšmingai trukdyti funkcionavimui, bet ir nenustoti tęsti treniruotes, būklei pagerėjus. T.y.,- geriausi rezultatai pasiekiami, kai po aktyvios reabilitacijos seka palaikomoji fazė, kai DDR treniravimo pratimai paciento dienotvarkėje išlieka kaip įprastinės mankštos sudedamoji dalis bei kiek įmanoma vengiama disfunkcijas sukeliančių įpročių, veiklų.

Pabrėžtina ir tai, kad kuo anksčiau pacientas/-ė kreipiasi pagalbos, pvz., – vos pajutęs/-uisi pirmuosius simptomus ir/ar dar nežymiai pablogėjus gyvenimo kokybei, kuo mažiau DDR funkcijų sutrikimai įsisenėję, – tuo lengviau ir greičiau jie koreaguojami, tuo efektyviau galima užkirsti kelią disfunkcijų gilėjimui ir simptomų progresavimui. Tad norisi paraginti nedelsti, nelaukti, kol simptomai taps sunkiai toleruojami, sekinantys ir ribojantys įvairias gyvenimo sritis. Na, o daliai žmonių gali būti prasminga kreiptis į reabilitacijos specialistus ir anksčiau, profilaktiškai. Pvz.: lėtinėmis kvėpavimo ligomis sergantys pacientai, nutukę asmenys, moterys, planuojančios nėštumą ar profesionalūs sportininkai bei kiti asmenys, kurie atpažįsta savo gyvenime DDR disfunkcijoms vystytis reikšmingus rizikos veiksnius, – net ir nejausdami jokių simptomų, bet profilaktiškai pas specialistus pasitikrinę savo DDR funkciją ir pasimokę taisyklingo DDR treniravimo, tausojimo principų bei šias savipagalbos priemones integravę į kasdienes veiklas, – gali sumažinti DDR disfunkcijų vystymosi riziką ateityje ir/ar jų visai išvengti.

Paruošė fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja, m. dr. Venta Donec

Šiame puslapyje skelbiama informacija skirta tik švietimo tikslais. Remiantis ja, neturėtų būti diagnozuojamos ligos/disfunkcijos ar priimami sprendimai dėl konkretaus paciento gydymo, tai turi būti atliekama tik konsultuojantis su kvalifikuotu gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.